Dengimo formulė yra pagrindinė dengto popieriaus gamybos technologija ir turi esminės įtakos galutiniam produkto{0}}naudojimui. Todėl dangos turi būti suprojektuotos ir pagamintos taip, kad atitiktų specifinius reikalavimus, susijusius su dangos apdirbamumu ir spausdinamumu; kitaip tariant, dangos konstrukcija yra tiesiogiai susijusi su gaminamo dengto popieriaus tipu. Kalbant apie tūrį, standartinis dengtas popierius išlieka dominuojančiu gaminiu, tačiau technologiniu požiūriu norima įvaldyti technologijas, susijusias su aukščiausios klasės meniniu popieriumi (blizgiu-dengtu popieriumi). Skirtingiems gaminiams reikia specifinių dangų, dengimo būdų ir dengimo mašinų. Nors visos veislės turi atitikti nustatytus kokybės standartus, didžiausias prioritetas yra gauti klientų pritarimą.
Popierius naudoja daugybę dangų tipų, iš kurių plačiausiai naudojamos vandens{0} dangos. Vandens pagrindo dangų sudėtis paprastai gali būti suskirstyta į keturias sudedamąsias dalis: pigmentus, rišiklius, priedus ir vandenį. Šių keturių komponentų derinys yra glaudžiai susijęs su gatavo dengto popieriaus kokybe. Toliau pateiktoje 1 lentelėje parodyta dangos komponentų įtaka popieriaus kokybei.
Pigmentai
Pigmentai yra molis (baltas molis), kalcio karbonatas, baltasis satinas, aliuminio hidroksidas, titano dioksidas ir plastikiniai pigmentai.
1. Molis
Pagal sudėtį molis skirstomas į tokias kategorijas kaip kaolinitas, pirofilitas ir sericitas. Kaolinitas toliau skirstomas į tokias rūšis kaip standartinis kaolinas ir hidratuotas kaolinas; visi šie moliai gaminami komerciškai. Tačiau, kalbant apie dengtą popierių, terminas „kaolinas“ paprastai vartojamas visai kaolinito grupei apibūdinti, o tai iš tikrųjų tampa dengimo -molio sinonimu.
Kaolino dalelės yra šešiakampiai trombocitai, kurių skersmuo svyruoja nuo 0,3 iki 3 mikrometrų. Šių dalelių kraštinių santykis ir dalelių dydis tiesiogiai įtakoja pigmento sluoksnio ant popieriaus kokybę. Šiuo metu kaolinas yra plačiausiai naudojamas pigmentas dengtam popieriui, nes jis suteikia nespausdintam lapui didelį blizgesį, reikalauja vidutinio rišiklio kiekio, pasižymi geromis klampumo ir dispersijos charakteristikomis, todėl dangos sudėtyje yra daugiau kietųjų medžiagų.
2. Kalcio karbonatas
Kalcio karbonatas plačiai naudojamas dengtame popieriuje, pagal naudojimo apimtį jis yra antras po molio. Kalcio karbonato ypač gausu Taivane; pastaraisiais metais jis vis dažniau keičia brangesnį molį. Buvo sukurta daug įvairių rūšių, kad tiktų skirtingiems dengto popieriaus galutiniams -naudojimui ir gamybos metodams, todėl optimalus kalcio karbonato naudojimas yra pagrindinis dėmesys formuojant popieriaus dangą. Dėl didelio ryškumo ir poringumo, kalcio karbonato pigmentas puikiai sugeria rašalą, todėl pagerina spausdinamumą-todėl jis yra labai praktiškas net ir matinio-apdaila padengtam popieriui.
3. Satin White
Satin white yra baltas pigmentas, susintetintas iš gesintų kalkių ir bario sulfato; jis ilgą laiką buvo naudojamas kaip pigmentas meno popieriui. Jis pasižymi puikiu ryškumu, blizgesiu, rašalo sugeriamumu ir paviršiaus lygumu. Tačiau šios savybės pasižymi tokiomis savybėmis kaip didelis dangos klampumas ir stiprios brinkimo savybės, dėl kurių atsiranda trūkumų, pvz., prastas tekėjimas dengimo proceso metu ir didelis rišiklių poreikis. Istoriškai satino balta spalva daugiausia buvo naudojama oro-peilių dangoms; jis kelia iššūkių, kai naudojamas didelio-kietųjų medžiagų kiekio geležtės dengimo procesuose, todėl paprastai jis taikomas tik meno-klasės dengtam popieriui.
4. Aliuminio hidroksidas
Užtikrina gerą ryškumą, neskaidrumą ir rašalo sugeriamumą.
5. Titano dioksidas
Titano dioksidas pasižymi labai dideliu neskaidrumu, todėl jis yra įprastas lengvo{0}}svorio dengto (LWC) popieriaus formų pasirinkimas. Tačiau jo naudojimą riboja didelė kaina ir abrazyvinis pobūdis. Jis egzistuoja dviem kristalinėmis formomis: rutilo ir anatazės. Nors anatazės forma pasižymi šiek tiek mažesniu neskaidrumu, ji plačiai naudojama dėl mažesnės kainos ir didelio ryškumo.
6. Plastikiniai pigmentai
Šiuo metu prieinami plastikiniai pigmentai paprastai skirstomi į tris kategorijas: rišiklio tipo, kieto tipo ir tuščiavidurio tipo, o pastarieji du yra dažniausiai naudojami. Sintezės metu galima keisti tokius kintamuosius kaip monomerų santykis, iniciatorių koncentracija, maišymo greitis ir reakcijos temperatūra, kad būtų galima kontroliuoti dalelių dydį, vienodumą, stabilumą ir reakcijos greitį.